Vokiečiai, jūra ir saulė

Šie žodžiai apibūdina MALJORKĄ. Dar šios salos ženklai: smėlis, palmės, paelja su jūros gėrybėmis, ting- ting.

Maljorka- sala Viduržemio jūroje, todėl jūra aplink, saulės daug.

 Baltas švarus smėlis paplūdimiuose. Nėra nei jūros ežių, nei kokių nors žolių. Vanduo jūroje birželio gale ryte 23-24 laipsniai, vakare 25- 26. Oras apie 30 laipsnių. Visur žalia ir daug žiedų.

Paelja su jūros gėrybėmis- atneša ketaus keptuvę su apvyniotomis rankenomis, kad nenudegtum. Valgoma lauke po skėčiu. Tarp ryžių „įsitaisę“ krevetės, midijos...

Maljorka- didžiausia visos Ispanijos ir Balearų salyno sala. Ji septinta pagal dydį Viduržemio jūroje.3600 kvadratinių kilometrų ploto. 870.000 gyventojų. Sala labai turistinė. Man atrodo, jog „Maljorka“ ir „turizmas“ sinonimai.

 Vokiečių labai daug. Ypač su mažais vaikais ir pagyvenusių. Gaila buvo žiūrėti į tėvus kaip jie vargsta paplūdimiuose su kūdikiais. O vaikišku geltonu traukinuku „ting- ting“ paprastai važinėjasi pagyvenę vokiečiai. Ir patiems linksma, ir praeiviams patinka, todėl mojuoja.

Maljorka senovėje priklausė romėnams, vėliau vandalams, po to musulmonams. Kai šiuos išvijo, priklausė Aragono karalystei, buvo atskira karalystė, pateko į Ispanijos sudėtį.

Tramontanos kalnynas driekiasi vakarinėje šalies dalyje. Todėl pakrantės čia gražios , bet labai stačios. Aukščiausia viršukalnė Puig Major 1445 m aukščio. Kalnai sudaro mikroklimatą. Saloje pakanka drėgmės ir nebūna šalčių.

Rytinėje pakrantėje daug garsių ir įvairių urvų. Daug įlankėlių ir paplūdimių, kurie turi savo pavadinimus.

Pietuose yra Palmos įlanka. Prie jos sostinė Palma, 400.000 gyventojų. Ji yra Maljorkos ir visų Balearų sostinė.

Aplink mėgiami kurortai, viešbučiai, vandens parkai. Aerouostas. Į šiaurę tęsiasi autostrada, nemokama. Ten Alkudijos ir Polencos įlankos. Alkudijos įlanka didelė, bet abu iškyšuliai matosi.

Gyvenome prie Alkudijos įlankos, Son Baulo kurorte, kuris yra Can Picafort dalis.

Maljorkoje be Palmos dar yra 2 miestai. Manacor, antras pagal dydį, garsus dirbtinių perlų gamyba. Trečias pagal dydį yra Inca miestas, išgarsėjęs odiniais dirbiniais. Praturtėję iš odos verslininkai įkūrė didelį viešbučių tinklą.

Lėktuvai į Palmos aerouostą atskrenda dažniau vakare iš šiaurės, leidžiasi kas kelios minutės. Galima matyti ore „lėktuvų eilę“.

Binissalem vietovė garsi savo vynu. Mes irgi radome ūkininko raudono, sauso, jauno vyno netoli viešbučio. Kaina 1,5 euro už pusę litro. Skonis geras, tiesiog burnoje tirpsta. Dar man patiko rožinis Maljorkos vynas.

Maljorkoje daug deginomės, keliavome, maudėmės. Degintis visai paprasta. Geras šimtas metrų iki paplūdimio. Pasitiesi gultą. Iš karto lendi į jūrą. Grįžus išsitepi kremu nuo saulės. Aš naudojau 50-ies stiprumo UV filtro kremą. Pasiteisino. Į jūrą tekdavo lįsti per valandą 2- 3 kartus.

Mes įsitaisydavome prie pat gelbėtojų. 2 labai įdegę vyrukai tiesiog ant smėlio stebėdavo besimaudančius, beveik žemo starto pozicijoje. Nepasitaikė ekstremali situacija.
                                      
 Užtat po darbo tas pats tamsus vyrukas šokdavo į baidarę ir plaukdavo toli toli. Mūsų paplūdimyje vyravo vokiškai kalbantys turistai su mažais vaikais. Pasitaikydavo rusiškai kalbančių, bet iš Vokietijos.

Viešbučio baseino net neišbandėm, nes neįdomu. Viešbučio teritorijoje sėdėjome tik pirmą naktį ir gėrėme sangriją, nes atvykome vėlai. Buvo teritorijoje ir pinijų, ir po jais numestų gultų. Už tvoros po pinijomis buvo kavinė. Iš jos kepamos mėsos kvapas atkeliaudavo į mūsų balkoną.

 Birželio antroje pusėje visos paminėtos aplinkybės visiškai nesikeitė. Tiesa mes čia buvome per Jonines. Ispanai paprastai kūrena laužus prie jūros. Pas mus neužkūrė. Nes čia vien turistai. O į sostinę vien dėl naktinio laužo nevažiavome.

Kelionės ir įdomybės. Can Picafort'ą apėjome pėsčiomis, apvažiavome ting-ting'u. Visai turistinis miestelis. Dažnai kursuoja autobusai, kuriuos irgi išbandėme. Gyvenome prie Alkudijos įlankos.

Todėl pirmiausia aplankėme Alkudiją. Miestas maurų statytomis sienomis, mes ant jų vaikščiojom. Turistų daug. Miestas tvarkingas, informacijos centre gavome miesto planą. Nedidelis romėnų teatras. Nedidelis koridos pastatas.

 Gatvelėje prie savivaldybės valgėme paelją su jūros gėrybėmis. Ir gražu, ir skanu. Senoji Alkudija kompaktiška ir graži. Nuo Alkudijos iki Can Piafort'o keliolika kilometrų. Ištisai pristatyta viešbučių abipus kelio, pramogų turistams, vandens parkas. Kai kur prie kelio prieina žemos, pelkėtos žemės- Albufeiros gamtos parkas, tai viešbučiai tik jūros pusėje.

Alkudijos pakrantėje viešbučių daug. Mieste yra vandens telkinių, sujungtų kanalais.

Kita įlanka šiaurėje- Polencos. Ji siauresnė. Bet labai raižyti pusiasaliai ją supa. Plaukėme katamaranu į šią įlanką. Uolos, rūmai, raižyta pakrantė. Dar panardymas žydroje pakrantėje, pietūs kitoje mažoje įlankoje.

Apiplaukėme šiauriausią salos kyšulį su švyturiu. Ji vadinasi Cap de Formentor. Sausuma iki jo veda serpantinas ir tunelis. Katamarano įgula grojo ir dainavo ispaniškas populiarias dainas. Vienas jų puikiai pamėgdžiojo šunis, kates ir kitus gyvūnus. Linksma dėl to buvo ne tik vaikams.

Šalia miesto Inca pakilome į kalnus, patekome Į Lluc vienuolyną. Čia turistų nedaug buvo, todėl greitai radome Juodąją Madoną. Jai reikia paimti už kelių, žiūrėti į akis, kad išsipildytų troškimai.

Iš Lluc vienuolyno Sa Calobra keliu vinguriavome žemyn. Ispaniškai tai reiškia "gyvatę". Pasiekėme kilpą, kur kelias  apsisuka 360 laipsnių kampu. Tai vadinama Nus de Sa Corbata (kaklaraiščio mazgas). Ties mazgu pailsėjome.

Pasivaišinome Palo, Tai likeris iš duonmedžio, kurio sėklos yra valgomos, maistingos, vyrų afrodiziakas. nusileidžiame į Torrent de Pareis. Šiuo keliu didelės mašinos neprasilenkia. Todėl autobusai iki pietų leidžiasi, o po pietų kyla atgal. Yra vieta kur įstrižas plyšys uoloje. Jei mašina už jo yra vis tiek nesimato. Prasilenkti jame neįmanoma.

Torrent de Pareis- krante esantys aukšti, keliasdešimt metrų uolos stulpai, tarp jų keliasdešimt metrų horizontalaus kranto. Čia mėgsta žmonės degintis ir maudytis. Deja paplūdimys vien iš akmenėlių. Jūroje daug medūzų. Čia yra išdžiuvusios upės žiotys. Šios vietos vaizdas reprezentuoja Maljorką.

Mes čia valgėme vėl mėgstamą jūros gėrybių paelją. Išplaukėme laivu į Port de Soller, užtruko 45 minutes. Puikūs nepasiekiamo, stataus vakarinio salos kranto. Atplaukus daug turistų, graži įlanka su jachtų uostu.

 Iš čia 1912 metų elektriniu mediniu tramvajumi pasiekėme Soller'ą. Tramvajus suremontuotas, atvirais langais, pusiau atviromis platformomis, važiuoja vienas paskui kitą su intervalu, jog galima pasifotografuoti. Ko daugiau turistui reikia?

Ogi reikia... Iš tramvajaus perlipame Soller'e į bendraamžį medinį traukinį. Jo pagrindinė atrakcija yra tai , jog kyla aukštai šlaitu į kalną, įveikdamas trylika tunelių.
                                      

Šiaurrytinėje salos pusėje yra Capdepera ir Arta. Pirmoji pilis susijusi su salų nepriklausomybe. Pilis aukštai ant kalno. Jei geras oras, matosi Menorkos sala. Pilies darbuotoja man sakė , jog priklauso ir nuo nuotaikos.

Senovėje buvo užkuriami laužai, kai užpuola priešas. XIII amžiuje vyko rekonkista. Iš Maljorkos maurai buvo išvyti, o iš Menorkos- ne. Užkūrė daug laužų Capdepera, kad apgauti maurus. Šie po to pasirašė taikos sutartį. Įdomiausia tai, jog tuo metu čia stovėjo vienišas bokštas, o pilis pradėta statyti 1300 metais.

Kaimyninis miestelis Arta. Kalno viršuje San Salvador bažnyčia, aplink gynybinė siena. Tai piligrimų ir menininkų  centras.

Pagaliau atvykome į sostinę. Tai tikras didmiestis pagal salos dydį. Traukia akį žydra jūra su jachtų ir kitais uostais, palmių krantinėmis, gražiais vaizdais į miestą ir katedrą nuo jūros pusės. Mums Palmoje buvo karščiau nei kitose salos vietose. Siaurų gatvelių raizgalynė. Vaikščiojom įvairiomis kryptimis. Gerai, jog turėjom miesto planą.

Sostinė garsėja savo gotikine katedra, kuri pastatyta vietoj maurų mečetės. Jos apvalus vitražinis langas- rozetė yra didžiausias pasaulyje, 11,75m skersmens. Katedrą sudėtinga aprėpti akimis, dar sunkiau nufotografuoti.  Nes pastatas milžiniškas.

 Populiari transporto rūšis turistams prie katedros- karieta. Katedrą XX amžiaus pradžioje restauravo Antonijus Gaudis.

Abipus palmos esantys kurortai Magaluf ir S'Arenal- britų ir vokiečių mėgstamiausi masinio turizmo centrai. Juose ir aplink sostinę esančiuose 3 vandens parkuose nesilankėme.

Maljorkoje pailsėjom, pasimaudėm, pasideginom, pakeliavom, pamatėm kalnų, serpantinų, vienuolyną, senovinį tramvajų ir traukinį išbandėm.

Vyšnios Žagarėje

Tai neatsiejama. Tiksliau būtų „žagarvyšnės“. Jos čia išdidžiai vadinamos vyšniomis. Kitos vyšnių veislės Žagarėje nelaikomos tikromis vyšniomis.
Žagarė nesuprantama be vyšnių. Kaip ir be žirgų.

Tradiciškai liepos viduryje Žagarėje vyksta vyšnių festivalis. Jau įvyko jubiliejinis dešimtas. Tuo metu visi keliai veda į Žagarę. O joje atrodo, kad nėra kur pasidėti. Bet ir pasideda, ir sutelpa, ir pašvenčia, kad yra ką prisiminti. Nes žagariečiai vaišingi. Pats tą patyriau. Šventi 2 dienas, o atrodo, jog savaitė. Įspūdžių tiek, kad galvoj netelpa.

Festivalis turi globėją- premjerą, bičiulį- kultūros ministrą, draugus- garsius Lietuvos žmones. Yra mecenatas, generaliniai rėmėjai. Dešimčių dešimtys rėmėjų firmų ir asmenų. Yra apie dvidešimt organizatorių. Svarbiausias organizatorius ir festivalio siela- M. Balčiūnas, Žagarės regioninio parko direktorius.

Dešimtasis festivalis truko 4 dienas: 2014.07.17- 07.20. Programa ypač turtinga. Ir filmai, ir susitikimai su kino legendomis. Muzikos atlikėjai ir ansambliai nuo klasikinės rimtosios muzikos iki džiazo, nuo jaunųjų atlikėjų iki grandų „Biplan“ ir „Brainstorm“. Latvijos žvaigždės buvo labai populiarūs.

Didelė žiūrovų dalis buvo iš Latvijos, plevėsavo Latvijos vėliavos. Jie žinojo dainų žodžius ir minia pritarė. Mačiau kaip kalbėjo latvių grupelė su lietuviais, iš pradžių angliškai, po to rusiškai, galų gale kiekvienas savo kalba. Jie kartu šoko ir gėrė alų. Tautų draugystė... „Brainstorm“ Eurovizijoje yra iškovoję trečią vietą, Latvijoje šiemet iš viso nekoncertuoja.

Žagarvyšnės yra žemaūgės, vyšnios saldžios, todėl mėgiamos. Šiemet „pasidarbavo“ šalna per žydėjimą, o sausra vėliau. Tad pačios uogos deficitas.
Tarpukariu, pokariu žagarvyšnes žagariečiai vežė parduoti į Jelgavą ir Rygą. Veždavo arkliais. Kelionė būdavo ilga ir pavojinga. Ten pirkdavo pramoninių gaminių, audinių. Kartais net pasiekdavo Tukumą, pirkdavo žuvų.
                             
Bet per šventę buvo verdama vyšnių uogienė, ja vaišinama ir parduodama. Buvo vyšnių sirupo prekyboje. Buvo įvairiausių ženklelių, papuošalų, indų vyšnių tematika. Aš įsigijau marškinėlius su Žagarės vyšnių festivalio emblema ir dabar rašau , jais apsirengęs.

Festivalyje buvo drožiamas didžiulis šaukštas vyšnių uogienei. Virimui gal per didelis, bet papuošti savo erdvę tokiu šaukštu būtų labai gražu. Šalia buvo kryžius su Ukrainos vėliava, kad švenčiantys ir sotūs pagalvotų apie puolamus ir nepavalgiusius brolius ukrainiečius.

 Dar vienas siurprizas buvo čia pat- laiko mašina. Žmonės tokią mašiną vadina karstu, jis taip ir atrodo. Auksarankis autorius sakė, jog 5 svečiai iš bandė laiko mašiną. Žmona pastebėjo ir šeštą, atsigulusį ir atsikėlusį iš karsto.

Vyšnių šventė traukė žmones iš įvairiausių kraštų. Susitikome atsitiktinai pažįstamą viešnią, atkakusią iš sostinės. O sako, jog atsitiktinumų nebūna. Jei gera šventė, tai būna atsitiktinumų.

Nepaminėjau dar vieno būtino šventės atributo- kaliausės. Jos gi saugo vyšnias nuo špokų. Šventėje jos gerbiamos. Yra kaliausių fabrikėlis. Šventėje buvo kaliausių dirbtuvės, kur galima buvo pasidaryti savo kaliausytę. Buvo kaliausių VIP- apranga, teatras... Svečiai rengėsi kaliausių apranga ir … sukaliausėjo. Nes kaliausių zonoje atitinkama apranga. Ten buvo ir kaliausių pakyla, kur demonstruojamos jų mados.
                            
Beata Nicholson virė vyšnių uogienę. Renginys buvo populiarus tarp svečių.
Už plento hipodrome vyko Baltijos šalių žirgų konkūras.

Žirginis sportas Žagarėje turi gilias tradicijas. Sovietmečiu vykdavo dainų šventės su raitelių pasirodymais. Žagarėje žirgynas keitė šeimininkus, bet vis tiek išliko.

Grafo Naryškino neogotikinės arklidės labiau primena bažnyčią nei tvartą. Vietiniai vaikai čia visada jodinėjo. Iš jų užaugo garsių sportininkų.
Žagarės parke yra stadionas. Jame vyko futbolo varžybos šventės metu. Stadionas yra strategiškoje vietoje tarp scenos ir parko vartų prie girininkijos, kur galima privažiuoti automobiliu. Todėl čia pilna žmonių.
                             
Vyšnių festivalyje buvo vaišinama žuviene. Sriubos kaina- kiek paaukosi. Valgoma buvo ant stalo ir suolų esančių vandenyje. Karšta sriuba, basos kojos vandenyje, kas begali būti geriau. 

Parke ir už jo ribų buvo įsikūrę palapinių miesteliai. Oras karštas, tad palapinėje pats tas. Ryte kylanti saulė pažadina.

Buvo ir tebėra vienas didelis minusas. Tai neasfaltuotos gatvės ir nesutvarkyta miesto aikštė. Dėl gatvių visos mašinos apdulkėję. Jei atvažiuoji nuo Joniškio, privalai sukti į stovėjimo aikšteles pievoje arba per Žagariškius („Raudonąsias“ kaip vadina žagariečiai) dulkėtu žvyrkeliu pasiekti miestą. Ten vėl aplink parką visos gatvės neasfaltuotos. Dulkių stulpai tvyrojo visur.

 Jei atvažiuoji iš Latvijos, asfaltas prasideda 100 metrų prieš Žagarę ir Lietuvos sieną. Ten 6 km bjauraus dulkančio žvyrkelio iki Augstkalnės („Meža Muižos“ kaip ją vadina žagariečiai).

Vyšnių festivalis garsina Žagarę. Kartu ir Joniškį kaip rajono centrą. Šitiek pritraukia svečių iš visos Lietuvos ir Latvijos. Galėtų išasfaltuoti tas gatves, kurios arti šventės epicentro. Festivalyje visi koncertai nemokami, tad organizatorių kaltinti negalima.

Dar Žagarėje yra neseniai įkurtas vyšnių sodas. Pernai į jį buvo suvežamos kaliausės. Dabar kelios kaliausės saugo jaunų vyšnaičių ramybę. Sodo centre yra konstrukcija „voras“, nuo kurio užsilipus matosi visas sodas.

Iš ankstesnių vyšnių festivalių likę prisiminimai. Vieną kartą po saliutų, t. y. festivalio kulminacijos važiavau per visą Lietuvą. Išvykau 1 valandą nakties. Iki Joniškio mašinos važiavo abiem juostom viena kryptimi. Iki Šiaulių- ištisine kolona. Po to mašinų sumažėjo.

Pernai per vyšnių festivalį mieste nebuvo kur sustoti. Žmonės važiuoja aplink Miesto aikštę ir klausia, kur sustoti? Žagarės herbas yra 2 raktai.

Dainavo anksčiau festivalyje garsioji latvė Vaikulė. Kolonos mašinų tęsėsi į Latviją ir Lietuvą. Šiemet po „Prāta vētra“ (Brainstorm) koncerto, visos gatvės, vedančios į Latviją užsikimšo ir paskendo dulkėse, buvo paraližuotas eismas.
Žagarės centre prie tilto, vedančio į Senąją Žagarę, upėje „nutūpė“ 5 pelikanai. Jie mediniai ir šmaikštūs. Įtariu, jei bus paklausa, jie gali išskristi pas tuos , kas sumokės.

Parką garsina jo dydis. Antras pagal dydį Lietuvoje. Medžių rūšys ir angliškas stilius, išplanavimas. Sovietmečiu prastai prižiūrimas, rūšių sumažėjo. Yra daug skroblų bei bukų, taip pat egzotiškų spygliuočių. Gražūs grafo Naryškino rūmai. Išorė baigiama restauruoti. Gaila , kad statybininkų tvoros neleidžia iš arti pasidžiaugti. Lietuviškoje Žiemgaloje tai gražiausi rūmai, reprezentuoja Žagarę.
Žagarė garsėja savo ozu. Tai pailgas smėlio gūbrys.

Ozas tęsiasi nuo latvių kapų Žagarėje per Veidės kalnelį, Senosios Žagarės bažnyčios šventorių, Kalno gatve link Naujosios Akmenės.  Dalis jo- garsusis Žvelgaičio piliakalnis su garsia istorija ir padavimais. Archeologiniai tyrimai rodo, jog ant Žvelgaičio piliakalnio stovėjo Ordino pilis.

1198 metais įkurta Žagarė senesnė už Rygą. Kitas piliakalnis Žagarėje yra Raktės. Ant jo stovėjusią žiemgalių pilį sudegino kryžiuočiai XIII amžiuje. Tuomet Žagarė buvo Žiemgalos, bet ne Lietuvos dalis.

Dabar Raktuvės kalnas, kur stovėjo Raktės pilis yra kapinės. Kapinių Žagarėje daug: Senosios Žagarės, Raktuvės senosios, naujosios, latvių, žydų, protestantų... Dar ne visas sąrašas. 1914 metais Žagarėje gyveno 14.000 žmonių, dabar 1700. Naujosios kapinės neseniai praplėstos.

Žagarės ozą naikino sovietmečiu, nukasė dalį jo. Dabar ten vandens telkiniai, kur smagu vasarą pasimaudyti. Šaunuoliai vietiniai entuziastai ten įrengė daug poilsiaviečių- paplūdimių infrastruktūros. Yra stalai, suolai, šiukšliadėžės, privažiavimai. Kitur Lietuvoje tiek daug nesu matęs.

 Kitoj pusėj ozo- Žagarės ežeras. Iš tikrųjų tai seniai užtvenkta upė. Užtvanka miške iš akmenų. Prie jos sovietmečiu reikėdavo plaukti per fizinio pamoką, kai kam teko skęsti. Tai bent pamoka. Ežere yra Meilės sala , į kurią veda gražus tiltas. Čia mėgstama fotografijų vieta kaip ir ant paties ozo. Tokių gražių vietų kitur rajone nėra.

Senojoje Žagarėje netoli turgaus stovi „puodų namas“. Jį žino, net niekada nebuvę Žagarėje. Turistai kartais tik jo ir ieško. Jame gyvena E.Vaičiulis, šaukštų, pelikanų ir „laiko mašinos“ autorius. Puodai ant sienų ir ant stogo. Kieme... Labai originalu. Nemoku aprašyti, reikia patiems pamatyti.

Žagarė turi savo užtarėją. Tai Barbora. XVII amžiuje mirusi jauna mergaitė Barbora, daug kentėjo. Mirusios kūnas 300 metų buvo nesuiręs. Ji buvo garbinama Senosios Žagarės bažnyčios kriptoje.

 Buvo užregistruota keliasdešimt stebuklų, susijusių su Barbora. Sovietmečiu ateistai sumanė ieškoti šventumo. Ją tyrė Vilniuje J.Markulis. Tas pats , kuris pokariu išdavė Lietuvos laisvės kovotojus. Barbora dingo. Užvesta beatifikacijos byla.

Naujosios Žagarės bažnyčia vienabokštė, ką tik suremontuota. Perdažytas raudonas stogas iš tolo šviečia. Sienos atnaujintos, tačiau jau matosi įtrūkimai. Bažnyčios stilius man labiau primena Latvijos bažnyčias.
                                       

Per miestą teka upė Švėtė. Tiksliau ji skiria Senąją ir Naująją Žagares. Švėtė prasideda Šiaulių rajone, teka per Žagarę. Įteka netoli Jelgavos į Lielupę.

Štai koks tas Žagarės vyšnių festivalis dešimtą kartą. 2015 metais Žagarė - Lietuvos kultūros sostinė. Žagarės dvaro rūmai suremontuoti išorėje ir viduje, atstatytas fontanas ir skulptūros. Jų sovietmečiu nebuvo. Rūmuose kuriasi Žagarės regioninio parko direkcija, muziejus. Tokia Žagarės istorija, tokia gamta. Reikia atvažiuoti ir pačiam įsitikinti. O švenčių per metus čia daug: Kleckų šventė, Miesto šventė, žiemą buvo ruonių šventė ežere. Kleckai yra pats skaniausias maistas.