2009 m. gruodžio 22 d., antradienis

Tiesiog Rodas


Tai garsi Graikijos sala, viena piečiausių. Joje buvo vienas iš septynių senovės pasaulio stebuklų. Labai patogi poilsiauti ir pakeliauti. Tik joje mažiau jūros gėrybių, nes išvystytas žemės ūkis.

Dodekaneso salos yra pietrytinėje Graikijos ir Egėjo jūros dalyje. Rodas yra didžiausia iš jų. Rodo miestas yra viso salyno sostinė.
Rodo sala nuo šiaurėje esančio Rodo miesto iki pietuose esančio pusiasalio Prasonisi yra 76 km ilgio. Turistai skirsto salą į vakarinę Egėjo jūros pakrantę ir rytinę Viduržemio jūros pakrantę.

Pavyko apvažiuoti visą salą. Ir pakrante, ir skersai- įstryžai. Mūsų šeimai ir man asmeniškai Rode patiko viskas. Paprastai kelionės įspūdžius lyginame su Rodo įspūdžiais. Puikus graikiškas maistas ir vynas. Nuoširdūs žmonės. Daug pilių ir tvirtovių,- tai mano hobi. Nuostabūs nepakartojami ir labai skirtingi paplūdimiai, ypač laukiniai. Graži gamta, kalvotas reljefas. Pakelėse daug įvairių vaismedžių, apkibusiomis šakomis. Įspūdinga ir labai turtinga salos istorija.

Sala priklausė Romos imperijai ir Bizantijai. Vėliau Rode įsikūrė Šv. Jono riteriai ir valdė nuo 1306 iki 1522 metų. 1309 metais kryžiuočiai pastatė tvirtovę Rodo mieste.
Rodo kolosas- milžiniška 40 metrų aukščio saulės dievo Helijo statula 305 m.pr. Kr.- vienas iš septynių pasaulio stebuklų.Jis stovėjo Mandraki uoste iki 227 m. pr. Kr., kai jį sugriovė žemės drbėjimas. Tarp kojų į uostą įplaukdavo laivai. Dabar kojų vietoje stovi dvi elnių statulos.
Rodo senamiestį supa 4 km ilgio siena, joje yra 11 vartų. Tad per dieną gana sudėtinga tvirtovę apžiūrėti. O toje tvirtovėje yra kita- Didžiųjų Magistrų rūmai. Pastarieji buvo sugriauti ir vėl atstatyti.


Eismas Rodo mieste truputį chaotiškas. Senovinių gatvelių raizgalynė tai kyla, tai leidžiasi. Daug motorolerių, automobilių.Pasitaiko, jog sustoja viduryje gatvės, išlipa vairuotojas ir nueina. Kiti negali pravažiuoti, signalizuoja. Daug gestų rankomis ir vėl mašinos išsiskirsto.


Į vakarinę pakrantę vykstant yra Ixia ir Jalysas. 2 kurortiniai miestai su eilėmis viešbučių. Jalysas antikos laikais buvo viena iš sostinių. Tačiau čia antikinė šventykla paversta bažnyčia. Virš Jalyso ant Filerino kalvos stovi Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Ten yra vienuolynas, Kalvarijų kelias, gale jo 18 metrų aukščio kryžius, matomas iš toli.
Toliau pakrante - 18 km nuo sostinės yra aerouostas Paradisi mieste.Už jo 4 km yra Savelen viešbutis, 2* prie plento. Viešbutis šeimyninis, jaukus, yra baseinas. Dirba jame šeimos nariai. Iki jūros 500 metrų. Pakrantė tuščia ir laukinė. Aplink šiltnamiai su agurkais ir pomidorais, uogomis.Pakrantėje būna iš laivų išmestų šiukšlių: virvių, plastmasių, polietileno, indų, medienos.

Keli kilometrai nuo šio viešbučio yra Petaludes slėnis. Birželio antroje pusėje ten medžius aplimpa drugeliai Keturtaškės meškutės. Juos privilioja vanilės kvapo stirakso sakai. Mes tų nuostabių vaizdų neišvydome, nes išvykome birželio pradžioje iš Rodo.


Antikinis Kameiras yra, pavažiavus 36 km nuo Rodo pakrante. Ten yra antikiniai šventyklų griuvėsiai. Pats miestas buvo vienas iš salos sostinių.


Toliau ant skardžio stūkso Kritinia pilis, priklausiusi Didiesiems Magistrams. Ją dabar remontuoja. Bet apžiūrėti įdomu. O ypač fantastiniai vaizdai į jūrą kur iškilę 4 uolos- salos.
Piečiau randasi Emponas- Antavyros 1215m aukščiausio salos kalno papėdėje. Jis garsus vynu ir aukščiausiai virš jūros esanti gyvenvietė- 850 m .


Toliau Siana- kaimas garsus souma- vynuogių naminuke ir medumi. Jame viena gatvė, labai raižytas paviršius. Turistiniams autobusams ir nuomotoms mašinoms sunku prasilenkti.


Netoli nuo čia Monolito pilis, statyta viduramžiais magistro. Tvirtovė yra ant pilkos uolos, viduje dvi koplyčios. Vaizdai užburiantys į jūrą ir slėnius, ypač atvykusius iš lygumų krašto. Žemyn yra Fourni paplūdimys, bet kelias prastas, nerizikavome važiuoti.

Už 11 km nuo Monolito miesto yra Apolakijos miestas, toliau nuo jūros, niekuo neypatingas. Bet už jos apie 15 km plentas eina jūros pakrante. Paplūdimiai tušti, laukiniai.


Privažiuoti galima bet kur už keliolikos- keliasdešimt metrų nuo jūros ir sustoti. Tolumoje kartais matyti kyšančios uolos.


Mums būnant bangos buvo didžiulės, vandens spalvos mainėsi nuo tamsiai mėlynos iki žydros ir žaliai - rusvos. Reikėjo piešimo įrankių marinistiniam peizažui. Jūra buvo kaip Aivazovskio paveiksluose. Žmonių buvo tik kas kilometrą.




Po to kelias suka nuo jūros į Katavijos miestą, o iš jo į nykią, pliką aukštumą, už kurios- Prasonisi. Nusileidus žemyn burlentininkų ir jėgos aitvarų- kaitų mėgėjų rojus. Pirmieji plaukioja kairėje, o antrieji dešinėje.


Nes čia pastovūs vėjai visus metus, kur susitinka Egėjo ir Viduržemio jūros. Prasonisi iškyšulys- uola, ant jos galima užlipti ir dar tolokai reikia eiti. Jis susijungia su Rodu sąsmauka vandens lygyje, kuri nėra asfaltuota. Kartais ja galima pravažiuoti mašina, o kartais gali užlieti vanduo. Čia tolimiausias nuo Rodo miesto ir piečiausias salos taškas.

Po to nori ar nenori turi apsisukti ir vykti atgal. Iš pradžių tuo pačiu keliu. Prie Katavijos sukame į dešinę. Kelias pasiekia čia Viduržemio jūrą ir toli nuo jos nenutolsta. Pakrantėse yra paplūdimiai, tačiau turistų čia nedaug. Pavažiavus ryškiai baltais namais išsiskiria Genadijo miestelis. Privažiuojame Lardą ir sukame į Lindą.

Lindas- miestas muziejus. Turistų traukos centras. Automobilį tenka palikti aikštelėje ir pėsčiomis leistis į miestą. Nes labai siauros ir vingiuotos gatvelės pilnos turistų. Dalis jų uždengta nuo saulės uždangomis. Kas nori, gali joti ant asilo. Šių transporto priemonių čia pilnas gardas. Pilna parduotuvių ir kavinių.


Perėjus miestą, kuris nėra didelis, takas veda į Lindo akropolį. Jis iškilęs 125 m virš miesto. Akropolį supa riterių pastatytos dantytos sienos. Viršuje yra yra Atėnės šventyklos griuvėsiai bei grupės kolonų. Paminklai mus pasiekė iš helenistinio periodo. Akropolyje lankėsi Aleksandras Makedonietis ir anot padavimų Heraklis.
Apačioje į šiaurę yra palūdimys su fantastiniais vaizdais, jis gana siauras. Daug įvairių pramogų ir poilsiautojų. Virš paplūdimio iškyla dantytos uolos, baltas Lindas, o virš jo Aukštutinis miestas- Lindo Akropolis.


Į pietus už 4 km prasidedanti Lardos įlanka garsi smėliu ir kopomis. Šalia Lindo paplūdimio yra Šv. Pauliaus paplūdimys, kur 43 m. lankėsi Paulius ir skleidė krikščionybę.
Paliekame įspūdingąjį Lindą, kuriam abejingų nebūna. Vykstame į šiaurę. Charaki miestelyje pamatome Faraklos pilis ant tamsios uolos prie pat jūros. Vandenyje pilna valčių. O į pilį užlipti reikia ištvermės ir užsispyrimo. Nes takas eina spirale ir kelias gana ilgas ir nelygus. Jame buvo piratų būstinė, kryžiuočių paversta kalėjimu. Man užlipti pavyko.

Už 9 km į šiaurę yra Archangelo miestas su įspūdinga kryžiuočių pilimi virš jo. Paplentėje daug keramikos dirbinių gamyklėlių- parduotuvių. Ir mes neatsilaikome. Nusiperku kolekcijai puodelį su Petaludes drugeliais ir keramikinę saulę.


Toliau prasideda populiarus smėlėtas Tsampikos paplūdimys. Pasukus į šoną- kairėn į salos gilumą, randame Epta Piges ( Septyni šaltiniai ). Tai nuostabi vietą, ypač karštą vasarą. Tarp didelių medžių teka upeliai. Susijungę teka tiesiu dirbtinai padarytu tuneliu , kurio ilgis 185 metrai. Dugnas lygus betoninis. Vandens iki kulkšnelių, jis šaltas. Prieš tai reikia nusiauti batus ir bristi tamsoje, tiesiu tuneliu. Jo plotis plataus žmogaus pečių. Prasilenkti neįmanoma. Vidury tunelio aklina tamsa ar atsimerkus, ar užsimerkus- vienoda. Jei apima baimė, vistiek reikia eiti į priekį. Nes pastovi žmonių kolona juda pirmyn. Man labai patiko, tad žygį pakartojau. Tunelis upelis įteka į ežerą, visi žmonės išeina į pakrantę. Analogiško tunelio Europoje nežinau.

Nuo šaltinių pavažiavus 10 km į vakarus- salos gilumą, randame Plataniją. Nedidelis miestelis, kurio centre milžiniškas platanas. Jo drevėje telpa keletas žmonių. Čia kaip Lietuvos Bijotų baubliuose. Šalia Fountouklio vietovė su sena bažnyčia ir sienų tapyba.
Kas netingi ir nebijo serpantinų, gali užvažiuoti 10 km aukštyn. Profitis Ilias vietovė. Kelias eina kalno kraštu po didžiuliais medžiais. Viršuje vėsu. Šioje vietoje stovi tirolietišku stiliumi pastatyta Musolinio vila. Ji mena Rodo okupacijos metus, kai salą valdė italai. Viloje prabangus viešbutis ir restoranas.

Nuo kalno už 20 km vakarinė- Egėjo jūros pakrantė. Galima link jos važiuoti. Bet mes nebaigėme rytinės pakrantės. Miestelis Kolympija su viešbučiais. Čia vyksta tie, kas nori ramesnio poilsiavimo. Toliau Afantou miestelis, arčiau jūros, turintis savo pavadinimo įlanką ir paplūdimį. Mietelyje paplitęs kilimų audimas.



Vykstame tolyn į šiaurę. Kalitėjos miestas toliau nuo jūros, to paties pavadinimo įlanka. O paplūdimys vadinasi Faliraki. Čia daug viešbučių, čia labai gera pakrantė. Teko čia maudytis, degintis ir fotografuoti- labai patiko. Daug visokių pramogų. Aktyvus naktinis gyvenimas kaip ir salos sostinėje Rode.


Važiuojant į sostinę pakrante, yra Termes Kaliteas- mineralinių vandenų kurortas, čia gražūs paviljonai, daug poilsiautojų, baseinas, galerijos. Toliau Koskinou miestas, gana klaidus ir mažiau turistinis. Geriau sukti į autostradą ir ja grįžti į Rodą. Taip mes ir apvažiavom visą salą. Keliaujant mes tai padarėme per 3 dienas su minėyais sustojimais. O likusias dienas maudėmės, deginomės, valgėme skanų graikišką maistą. Ryte bei dieną gėrėme skanią graikišką kavą, o vakare šaltą vietinį baltąjį vyną.

Nuo vakarinės- šiaurinės pakrantės visada matyti Simės sala ir Turkijos pusiasalis. Kas nori, gali iš Rodo nuplaukti į Marmarį Turkijoje. Populiarios ekskursijos į Simi salą. Vietiniai mums aiškino, jog Kreta turi Terą (Santorinį), o Rodas turi Simę.


Tai buvusi turtinga laivų statytojų sala, su praeities didingais rūmais. Tai nederlinga, uolėta sala. Yra Simės miestas ir uostas. Likę kaimai. Salą puošia gražios bažnyčios, uolos, senoviniai malūnai. Sala nuo 1912 m. iki 1945 m. kaip ir Rodas buvo valdomas italų.

2009 m. gruodžio 16 d., trečiadienis

Karštis ir senovės paminklai- Egiptas








Geltonas smėlis, gelsvos-rusvos-pilkšvos kalvos, žalia Nilo slėnio juosta nuo Sudano iki deltos, žydra jūra, daug tamsių malonių žmonių (dažnai, net įkyrių) ir daug daug saulės. Jos čia daugiausia. Kur nelaistoma, ten niekas neauga. Lietus ten neįsivaizduojamas dalykas. Toks pirminis vaizdas, atvykus į Egiptą.
7 pasaulio stebuklai ir vienintelis iš jų išlikęs,- piramidės. Dar faraonai ir Egipto dievai. Tokias žinias mes gavę mokykloje iš senovės istorijos.


Plotas – 1 001 450kv.km. Gyventojų – 83 milijonai. Valstybinė kalba – arabų. Sostinė – Kairas. Jame gyvena apie 8 milijonus, o su priemiesčiais- 25 milijonus žmonių. Tai didžiausias Egipto ir visos Afrikos miestas. Egiptas antra pagal gyventojų skaičių ir vienuolikta pagal plotą valstybė Afrikoje.


Tiesa nedidelė dalis- Sinajaus pusiasalis yra Azijoje. Per šalį teka ilgiausia pasaulyje upė Nilas. Jo slėnyje gyvena didžioji dalis egiptiečių. Absoliuti gyventojų dauguma- arabai. Pietuose gyvena tamsūs , aukšti nubiai. Sivos oazėje gyvena berberai. Dar yra krikščionių koptų ir graikų.

Egipto piniginis vienetas- Egipto svaras (EGP), lygus 100 piastrų, turintis apie pusę lito vertės. Egipte pinigus keičia bankai. Jų reikia piramidėse ir kitose valstybinėse įstaigose. Parduotuvėse ir turguje galima atsiskaityti doleriais arba eurais. Jei moki doleriais, populiariausia jiems valiuta, grąžą paprastai atiduoda doleriais. Vykstant į Egiptą, pageidautina turėti smulkių dolerių. Jie tinka arbatpinigiams už kambario tvarkymą ir oficiantams. Pirkau parduotuvėje ir mokėjau už vieną daiktą svarais, doleriais ir eurais.

Dažniausiai tautiečiai atvyksta į Hurghadą, Šarm-el-Šeichą ir Tabą. Tai masinio turizmo centrai. Iš viso šalyje yra 11 kurortų, kai kurie jų labiau specializuoti.
Hurghada išsidėsčiusi Raudonosios jūros pakrantėje. Tai žvejų kaimas , XXa. gale virtęs kurortu. Tarptautinis aerouostas randasi šalia miesto. Besileidžiantys lėktuvai dažnokai praskrenda virš viešbučio. Pastarųjų didelė įvairovė. Teritorijoje vienas ar daugiau baseinų. Prie pat Raudonoji mėlyna jūra.

Paplūdimyje ir prie baseino yra barai. Jeigu AI (viskas įskaičiuota), gali neišeiti iš viešbučio teritorijos visą laiką. Nebent suvenyrų ir lauktuvių parvežti, nes viešbutyje brangiau ir mažesnis pasirinkimas. Paplūdimyje galima išmokti plaukti burlente, paplaukioti ant banano ar sofos pririštos prie katerio. Paprastai vairuotojai turistus vandenyje apverčia, bet vanduo šiltas.

Dar būna kupranugaris ir beduinas, siūlantis pajodinėti. Dar visa įvairovė nardymo pasiūlos. Kai kas tiesiog brenda iki koralų ir su akiniais bei vamzdeliu stebi povandeninį gyvenimą. Daug laivų kasdien plukdančių į salas pasimaudyti, pasideginti, paplaukioti su plaukmenimis ir vamzdeliu aplink rifus. Nuostabiai atrodo povandeniniai koralų kalnai: įvairiaformiai, įvairiaspalviai, gausybė įvairiausių žuvų. Jei turi rankoje maisto, jos tiesiog apsupa, randiesi žuvų tunte, tik pagauti rankomis jų nepavyksta. Kiti laivai plukdo giluminio nardymo mėgėjus. Jūros lygis svyruoja pagal potvynių- atoslūgių grafiką.

Saulės ir karščio pakanka. Reikia nepamiršti išsitepti kremu nuo saulės. Rankšluosčiai ir maudymosi kostiumai išdžiūsta greitai ir dieną, ir naktį. Kambaryje tenka įjungti kondicionierių, dažnai minimaliai temperatūrai nustatytą. Jei per šalta, užtenka balkono duris atverti. Išėjus iš kambario, išsijungia kondicionierius.

Bet lietuviai garsūs išmone: gauna atsarginę kortelę ir jos neišima iš lizdo. Kambarių tvarkytojai džiaugiasi radę dolerį ant lovos. Tada jie užtiesalą suraito įmantria forma. Jų atlyginimas apie 400 litų, tad doleris jiems rimtas uždarbis. Teko matyti, kai gavęs iš vieno turisto 3 dolerius vietinis šokinėjo iš džiaugsmo. Po to netgi kažkur dingo ir nepavyko su juo nusifotografuoti. Jie kasdien ir ne po kartą klausia:“Ar viskas gerai?“ Atrodo net įkyru, bet jie brangina savo darbo vietą ir persistengia.

Viešbutyje restorano padavėjai gana vikriai atneša paprašyto gėrimo: šalto vandens, alaus ar vyno. Vienas aukštas tamsus vyrukas ypač greitai atlėkdavo su padėklu. Jo paklausėme: „Kaip gyveni?“ Jo veidą papuošė didžiulė šypsena: „Aš esu labai, labai, labai laimingas“. Negalėjai nepatikėti jo nuoširdžiais žodžiais. Lietuvoje per krizę tokios frazės iš viso negirdėjau.

Luksoras,- populiariausia kelionė iš Hurghados. Lengvai pasiekiama autobusu per 4,5 valandos. Privažiavus Nilo slėnį, ryškiai žalia spalva džiugina akį. Tarsi linija atskiria žalią- drėkinamą žemę nuo geltonos- dykumos.
Įspūdingiausias Karnako šventyklų kompleksas. Dešimtys tūkstančių žmonių jį pastatė. Pradėjo statyti XI dinastija, labiausiai pastatyta XIX dinastijos metu. Virš 1000 metų buvo po smėlio sluoksniu. Dar ir dabar obelisko viršus, nublukintas saulės, skiriasi nuo buvusios paslėptos dalies. Obeliskai keliasdešimt metrų aukščio pagaminti iš vientiso akmens, kurio kasyklos yra virš 300 km piečiau.
Komplekse daug pilonų, šventyklų.

Šventasis ežeras, kuris toli nuo Nilo. Faraonų laikais ežeras po žeme susisiekė su Nilu ir vandens lygis svyravo pagal upės lygį. Jei aukštas lygis faraonas imdavo didesnius mokesčius, nes nuo vandens priklauso derlius. Jei žemas lygis- mažiau ar visai neimdavo, kad pavaldiniai neskurstų.

O kad dabar prie Seimo ir Vyriausybės rūmų po tokį ežerą? Netoli ežero stovi Amenchotepo III akmeninis skarabėjas. Jį apėjus reikiama kryptimi atitinkamą skaičių ratų, išsipildo turistų norai. Ir eina jie ratais aplink, kol pameta ratų skaičių.

Luksoro šventykla randasi Nilo pakrantėje, miesto centre. Jos gražus vaizdas žavi plaukiant upe, vaikštant mieste. Vakare būna gražiai apšviesta. Nilo pakrantėje gana populiaru ir skanu valgyti turistams. Aplink motorinės valtys, keltai, kruiziniai laivai ir feliugos. Jų pasvirę burių stiebai būdingi Nilui.
Keltu keliamės per Nilą. Važiuojame prie Memnono kolosų. Tai dvi milžiniškos sėdinčios beveidės, 18 m aukščio skulptūros. Antikos laikais viena skulptūra dainuodavo rytais- keičiantis temperatūrai akmens plyšiai skleisdavo garsą.

Toliau Tėbų pakraštyje nuošaliai U formos slėnyje yra Karalių slėnis. Jame 62 faraonų kapai požemiuose. Dauguma buvo išplėšti. Užtat 1922 m. rastas neišplėštas Tutanchamono kapas su brangenybėmis, auksine natūralaus dydžio kauke.
Į slėnį neleidžiama neštis foto ir videoaparatūros, o su nusipirktu bilietu galima nusileisti į 3 kapus. Nuo vartų iki aikštės turistus veža atviras traukinukas. Aikštėje turistai išsiskirsto skirtingais takais į skirtingus kapus.


Karalių slėnyje karštis įspūdingas. Jokio šešėlio, jokios žolės, jokio medžio. Visame Luksoro regione kritulių per metus būna 1,5 mm. Tiek mažai, kad lyja ne kasmet. O jei kada krapnoja, net vietiniai ne visada pastebi.
Kitoje pusėje to paties kalno yra Hačepsutos šventykla. Kalkakmenio uolų papėdėje terasomis kyla 3 aukštais. Idealiai atrodo kompozicija architektūriniu požiūriu. Prie jos irgi veža traukinukas per įkaitusią dykumą. Išeinama iš muziejaus komplekso, kaip daug kur Egipte- per turgelius, prekyvietes. Vietiniai siūlo šalto vandens ir gėrimų. Visokių suvenyrų, paveikslų ar kičo susijusio su mitologija. Nekreipiu į prekeivius jokio dėmesio, net akių kontakto- ir gali ramiai praeiti jų sambrūzdį. Aplamai bekeliaudamas įgauni imunitetą vietiniams. Prie Hačepsutos šventyklos prekeiviai itin įkyrūs. Aš einu su videokamera ir juos filmuoju. Tada man nieko nesiūlo, o aš įamžinu į DVD jų prekybinius gabumus.
Tėbai buvo Naujosios valstybės sostinė 1550-1069 m. pr. Kr.
Kita populiari kelionė yra į Kairą. Ją renkasi mažiau turistų, nes labiau varginanti. Apie vidurnaktį turistai surenkami iš viešbučių ir atvežami į Hurghados centrą. Ten persėda į didelį autobusą ir visą naktį važiuoja į Kairą. Man “pasisekė“, kad buvo mažai turistų ir davė mikroautobusą. Jame buvo tik kondicionierius. Kur tau atsiras staiga didelis komfortabilus autobusas 2 val. nakties?
Kelionė su 2 sustojimais. Kam pavyko užmigti, tam pasisekė. Man pavyko. Kaire jau saulė aukštokai.


Egipto piramidės ir sfinksas. Pastarojo gimimo laikas ~ 2500m. pr. Kr. Jis saugo piramides. Manoma, jog tai Chefreno užsakytas paminklas. Iškaltas iš vientiso akmens, 20 m aukščio.
Didžiosios piramidės: Cheopso, Chefreno, Mikerino. Dar keletas mažesnių faraonių piramidžių. Chefreno piramidė, truputį mažesnė nei Cheopso, turinti neaptrupėjusią viršūnę ir atrodanti lyg su kepure, įspūdingiausia. Einame į jos vidų nuožulniai žemyn, po to aukštyn, horizontaliai ir vėl žemyn. Beveik visada pasilenkus. Iš priekio susilenkę grįžtantys. Fotografuoti neleidžiama viduj. Tamsus akmeninis Chefreno sarkofagas atidengtas. Grįžus tokiu pat būdu atgal, atrodo jog lauke gaivu. Nors karšta. Klaustrofobija sergantiems į vidų nepatariu eiti.

Faraono motinos piramidėje irgi apsilankome. Viduje nieko ypatingo. Tai daugiau dėl „kryžiuko“, jog buvau. Piramidės didingos, bet fotoaparatu įamžinti nesudėtinga, į kadrą telpa.
Aplink zuja prekeiviai, vietiniai ir turizmo policininkai. Visi siūlo nusifotografuoti su jais ar jų gyvūnais. Tą padarau nesunkiai iš toliau su teleobjektyvu ir be ginčų. Vietinio paprašau tik padaryti man turbaną iš mano šaliko. Su malonumu man apvynioja galvą ir neprašo pinigų. Tai jam garbė. O aš dienai tampu vietiniu. Turbanas tikrai saugo galvą nuo karštos saulės ir dulkių.

Po to pietūs laive- restorane virš Nilo. Kitoje upės pusėje matyti daugiaaukščiai Egipto televizijos ir kiti valstybiniai pastatai.
Egipto muziejus tikrai įspūdingas specialiai jam projektuotame pastate. Eksponatų begalės, išdėstymas patogus. Oras kondicionuotas tik keliose salėse- Tutanchamono galerijose, kur yra garsioji auksinė kaukė. Fotografuoti muziejuje irgi negalima. Įeinama per metalo detek torių.

Važiuojame per Kairą, kur nedaug šviesoforų ir chaotiškas eismas. Kertame Fatimidų kvartalą su laibais minaretais mameliukų mečete prie gatvės. Pro Chan al Chalili turgų. Po to šiaurinės kapinės- miestas mieste. Tai ne tik mauzoliejai. Ten gyvena tūkstančiai žmonių.

Nepatartina ten vieniems turistams vaikščioti. Vieni norėdami daugiau pamatyti, ėjo tarp antkapių , mauzoliejų. Temstant nepajuto, kaip atsidūrė trobelėje be durų. Joje spingsulė apšvietė kelis gyvus biedniokus ir nuogą lavoną susupta paklode ant stalo. Įspūdžių jiems užteko ilgam.
Gražiai atrodo Citadelė, pastatyta Saladino. Įspūdingos sienos ir bokštai, bei minaretai už jų.

Paliekame sostinę. Stojame benzino kolonėlėje atsipūsti, o už metro nuo autobuso- sąvartynas ir smarvė, musės.


Iki Sueco kanalo geltona dykuma. Vėliau pasirodo laivai, įlanka kairėje pusėje. Vienus pykina, kiti nori į tualetą. Egipte vairuotojai kaip ir Lietuvoje retai sustoja.
Įspūdis išlieka, sustojus vidury Nilo ant tilto. Egipte leidžiama sustoti. Visi puola fotogrfuoti ir filmuoti abiejose tilto pusėse. Ateina policininkas ir reguliuoja eismą, kad turistų lakstančių skersai tilto nesuvažinėtų. Norėjau su juo nusifotografuoti, bet jis neturėjo laiko. Aplamai fotografavau policininkus, prekeivius ir išmaldos prašytojus, net vaikus. Eismas chaotiškas, juk Afrika. Važiuoja normalios mašinos ir seni trandaletai, joja ant asilų, važiuoja kinkiniais.
Kalba angliškai visi, rusiškai irgi pagrindines frazes žino: "myliu", "pirk", "pigu", "draugas" ir tt. Viešbutyje ir autobusų vairuotojai bei jų gidai pasako lietuviškai: "laba diena", "ačiū". Kartais juos išmoko keiksmažodžių vietoj normalių žodžių. Jie kartoja, o turistai leipsta juokais, nes namie vietoj tokių žodžių būna "pypt".